jueves, 3 de octubre de 2013

SALOMEJA NERIS [10.655]


Salomėja Nėris 

Salomėja Nėris (nacida Salomėja Bačinskaitė - Bučienė) (17 de noviembre de 1904 –7 de julio de 1945) es una de las más conocidas poetas de Lituania.
Nėris nació en Kiršai, en el actual distrito de Vilkaviškis. Se graduó en la Universidad de Lituania donde estudió Lituano, Alemán y Literatura. A continuación fue profesora en Lazdijai, Kaunas, y Panevėžys. Su primera colección de poemas, titulada Anksti rytą (Por la mañana temprano), fue publicada en 1927.
En 1928, Nėris se graduó en la Universidad y fue nombrada profesora de alemán en el Instituto Sejny žiburys' en Lazdijai. Hasta 1931, Nėris contribuyó en publicaciones nacionalistas y católicas. Mientras estudiaba alemán en Viena, en 1929, Nėris conoció a Bronius Zubrickas (estudiante de medicina) y empezó a sentirse atraída por él. Zubrickas tenía una ideología socialista por lo que Nėris se unió a actividades socialistas.
En 1931, Nėris se trasladó a Kaunas, donde dio lecciones y editó cuentos populares lituanos. En su segunda colección de poesía, Las huellas en la arena, hay una evidente crisis espiritual. En el mismo año, publicó en el periódico procomunista Trečias frontas (El Tercer Frente) versos de tema revolucionario. También se le publicó una promesa para trabajar a favor del comunismo. Sin embargo, no fue escrita por ella sino por el editor jefe de Trečias frontas, Kostas Korsakas, y el activista comunista Valys Drazdauskas (Nėris estaba más interesada en escribir poesía que en declaraciones políticas o teorías sobre arte.
Salomėja Nėris fue galardonada con el Premio Nacional de Literatura en 1938.
Actividades durante la ocupación Soviética[editar · editar código]
Hay opiniones controvertidas sobre su relación con la Ocupación Soviética. Fue designada diputada de la Liaudies Seimas ("Dieta del Pueblo"), una asamblea legislativa títere respaldada por los soviéticos, que adoptó la decisión unánime de transformar la Lituania independiente en una República de la URSS, y fue miembro de la delegación de la Seimas que acudió al Sóviet Supremo de la Unión Soviética para pedir que Lituania fuera aceptada dentro de la Unión Soviética.
Se le pidió que escribiese un poema en honor a Stalin y fue subsiguientemente galardonada con el Premio Stalin (ya a título póstumo, en 1947). Después de eso escribió mas piezas sobre el tema, alentada por los funcionarios del Partido Comunista de la Unión Soviética. Pasó la Segunda Guerra Mundial en la República Socialista Federativa Soviética de Rusia.
Salomėja Nėris regresó a Kaunas pero cayó enferma y murió de cáncer de hígado en un hospital de Moscú en 1945. Sus últimos poemas muestran un profundo afecto por Lituania. Fue enterrada en Kaunas, en la plaza del Museo de la Cultura, y, posteriormente, en el Cementerio Petrašiūnai.

Seudónimo

Su seudónimo inicial era Neris, el nombre del segundo río más grande de lituania. En 1940, recibió una carta de sus estudiantes llamándola traidora a su patria y pidiéndola que no usara el nombre del Río Neris. Entonces añadió un diacritico sobre la "e" usando, a partir de entonces, la firma de Nėris, que hasta entonces no tenía un significado en particular.

Libros

Anksti rytą. - Kaunas, 1927. - 77p.
Pėdos smėly. - Kaunas: Sakalas, 1931. - 61p.
Per lūžtantį ledą. - Kaunas: Sakalas, 1931. - 48p.
Mūsų pasakos / sp. paruošė S.Nėris. - Kaunas: Spindulys, 1934. - 160p.
Per lūžtantį ledą. - [Kaunas]: Sakalas, [1935]. - 48p.
Diemedžiu žydėsiu. - Kaunas: Sakalas, 1938. - 69p.
Eglė žalčių karalienė. - Kaunas: Valst. l-kla, 1940. - 107p.
Poema apie Staliną. - Kaunas: Spaudos fondas,1940. - 16p.
Rinktinė. - Kaunas: Valst. l-kla, 1941. - 192p.
Dainuok, širdie gyvenimą: eilėraščiai ir poemos. - Kaunas: Valst. l-kla, 1943. - 39p.
Lakštingala negali nečiulbėti. - Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1945. - 109p.
Eglė žalčių karalienė. - [Kaunas]: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. - 96p.
Poezija: [2t.]. - Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946.
Našlaitė. - Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. - 48p.
Žalčio pasaka. - Chicago, 1947. - 112p.
Rinktinė. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1950. - 276p.
Eilėraščiai. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. - 84p.
Poema apie Staliną. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. - 36p.
Pavasario daina. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1953. - 38p.
Poezija. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1954. - 500p.
Baltais takeliais bėga saulytė. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1956. - 164p.
Raštai : trys tomai. - [Vilnius]: Valst. grož. lit. l-kla, 1957.
Rinktinė. - Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1958. - 112p. - (Mokinio biblioteka).
Širdis mana - audrų daina. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1959. - 474p.
Eglė žalčių karalienė: poema pasaka. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1961. - 51p.
Pavasaris per kalnus eina: eilėraščiai. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. - 511p.
Biała ścieżka. - Warszawa: Państ. inst. wydawniczy, 1963. - 34p. - in Polish
Kur baltas miestas: rinktinė. - Vilnius: Vaga, 1964. - 143p.
Rinktinė. - Kaunas: Šviesa, 1965. - 90p. - (Mokinio biblioteka).
Laumės dovanos. - Vilnius: Vaga, 1966. - 25 p.
Poezija: 2t. - Vilnius: Vaga, 1966
Keturi: poem. - Vilnius: Vaga, 1967.
U rodnika. - Vilnius: Vaga, 1967. - en ruso
Lirika. - Moskva: Chudožestvennaja literatura, 1971. - 230p. - en ruso
Poezija. - Vilnius: Vaga, 1972. - 2 volúmenes
Negesk žiburėli. - Vilnius: Vaga, 1973. - 151p.
Egle - zalkšu karaliene: poēma, translation by Daina Avotiņa. - Rīga: Liesma, 1974. - 58p. - en letón
Širdis mana - audrų daina. - Vilnius: Vaga, 1974. - 477p.
Kaip žydėjimas vyšnios: poezijos rinktinė. - Vilnius: Vaga, 1978. - 469p.
Poezija: rinktinė. - Vilnius: Vaga, 1979. - 827p.
Veter novych dnej: stichotvorenija. - Moskva: Chudožestvennaja literatura, 1979. - 334p. - en ruso
Mama! Kur tu?: poem. - Vilnius: Vaga, 1980. - 38p.
Nemunėliai plauks. - Vilnius: Vaga, 1980. - 201p.
Negesk, žiburėli: eilėraščiai ir poemos. - Vilnius: Vaga, 1983. - 103p.
Nedziesti, gaismehlit. - Ryga: Liesma, 1984. - 129p. - en letón
Raštai: 3 volúmenes - Vilnius : Vaga , 1984.
Blue sister, river Vilija = sesuo Žydrioji - Vilija = Sestra Golubaja - Vilija. - Moskva: Raduga, 1987. - 261p. - en inglés y ruso
Solovej ne petj ne možet: stichi. - Vilnius: Vaga, 1988. - 160p. - (Litovskaja poezija). - en ruso
Egle, koroleva užei: poem, translation by M. Petrov. - Vilnius: Vyturys, 1989. - 62p. - en ruso
Wiersze wybrane, translation by M. Stempkowska. - Kaunas: Šviesa, 1989. - 221p. - en polaco
Prie didelio kelio: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1994. - 96p.
Tik ateini ir nueini: rinktinė. - Vilnius: Alma littera, 1995. - 220p.
Eglė žalčių karalienė. - Vilnius: Lietus, 1998. - 126p.





Será una flor

La generosa primavera ofrece 
su dádiva ignorando su inmortalidad. 
La tierra gira en las horas mientras 
en los prados crece un alhelí. 






¿POR QUÉ LA TIERRA ES TAN SILENCIOSA?

Madre, ¿por qué la tierra es tan silente? 
un mudo día y una callada noche 
y el sol no reclama a las estrellas 
desde su onerosa grieta. 

No lamenta su eterno tránsito 
bebe la sangre y florece. 
El polvo al polvo...siempre el silencio 
muerto con los ojos envueltos de nubes de polvo. 

Querido hijo, no puedo contarte 
por qué la tierra yace insonora. 
Sólo esto sé: La vida continúa mientras 
la tierra orbita.





Ajenjo en flor", publicado en el año 1938.


Y una vez, oh, primavera,
Vendrás tú cabalgando-
Y, mi querida primavera,
No estaré ya a tu lado--

Y detendrás a tu corcel,
Mirando hacia el suelo:
El suelo se cubrió de flor...
Soy yo, ajenjo en desvelo--

Traducido por MARGARITA BELINSKAYA

  



Ir vienąkart, pavasari,                               
Tu vėl atjosi drąsiai -                                    
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi - -

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu - -
                               1936.III.3.






MI PEQUEÑA GEISHA

Allí las ramas de guindas se doblan
Llueven pétalos blancos allí-
Allí amanece brillante-
Allí nadie tiene miedo de morir

Mi pequeña geisha,
¡Qué horror-lo calmada que estás!
Mi callada geisha,
Como una estatua de granito.

Tus mejillas están pintadas,
Como si el dolor hubiera muerto-
¡Oh no! Sólo el harakiri
Puede matarlo.

¿Nadie te lo ha dicho todavía,
No lo has escuchado en algún lugar
Que en tu Nagasaky
Se sublevan ya los Prometeos?

Mi pequeña de ojos almendrados,
Tu esclavitud destruirán también
Cuando el sol rojo amanezca
No les asusta morir.

(Traducido del lituano por Kristina Puotkalyte-Gurgel, 2007)






MAŽOJI MANO GEIŠA


Ten linksta vyšnių šakos, 
Baltais žiedais ten lyja - 
Ten skaisti saulė teka - 
Ten mirti nieks nebijo -

Mažoji mano geiša, 
Baisu - kokia rami tu! 
Tylioji mano geiša, 
Lyg statula granito.

Tavo skruostai dažyti, 
Sakytum, skausmas mirė -
O ne! Jį nužudyti 
Tegali charakiri.

Tau niekas dar nesakė, 
Tu niekur negirdėjai, 
Jog tavo Nagasaky 
Jau kyla Prometėjai?

Mažoji siauraake, 
Sugriaus ir tau vergiją 
Raudonai saulei tekant 
Numirti jie nebijo.


Salomėja Neris 1934


¿=?















SENELĖS PASAKA

Apšerkšniję mūsų žiemos —
Balta, balta — kur dairais —
Ilgas pasakas mažiemus 
Seka pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą, 
Saulės nukirptas kasas — 
Apie žąsiną moliūgą, 
Kur išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką, 
Burtus, išdaigas velnių, 
Apie vandenis, kur teška 
Iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną — 
Koks jis raitelis puikus. 
Apie Eglę — žalčio žmoną, 
Medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus 
Grįžo tuščiomis atgal... 
Brenda pušys per pusnynus 
Ir išbrist niekaip negal! —

Pusnynuos nykštukai miega, 
Aukso žuvys po ledu — 
Bėga ragana per sniegą, 
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo — 
O jos pamotė pikta ... 
Bet... senelė užusnūdo. 
Ir jos pasaka baigta.




AMŽINAS KELEIVI

Eitum, prisiglaustum prie peties gegužio —
Ko gi apsiniaukęs — lyg ruduo nykus? 
Balti sodai linksta, soduos bitės ūžia, 
Pinasi ramunės baltus vainikus.

Jaunu kūnu jaučiam drėgną juodą žemę. —
Žmogui darbininkui poilsis brangus. 
O rytoj — su saule! Giedrią dieną lemia 
Blaivas ir spalvingas vakaro dangus.

Laimindama skrenda gero derliaus deivė. 
Tankus vasarojus. Varpa bus brandi. — 
O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, 
Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi?




RUDENIO VIEŠKELIU

Kojom pamėlusiom vieškelio gruodas — 
Nukrankė varnos vakaro lydimos... 
O kas našlaitei kelią parodys, 
Kur ta ugnelė gimtojo židinio?

Žvarbūs ir vėjuoti debesys rausta. 
Kraupūs vaiduokliai — blaškosi gluosniai. 
Lietūs ir ašaros veidą nupraus tau, 
Pamotė vėtra plaukus nuglostys.

Kam tu išklydai rudenio vieškeliu? 
Ar svetima tau duona pakarto? 
Kur ta ugnelė, kur tavo ieškoma?
Baras, tik baras vėtra už vartų —




BERŽAI

Ir pravirko beržų lapai 
Rudenio gaida — 
Ir į tamsią tolią jūrą 
Plaukė jų rauda.

Ir paklausė jūra: “Ko jūs 
Raudate beržai? 
Ar jum saulės nepakanka, 
Ar lietaus mažai?”

“Debesys lietaus negaili, 
Saulė — spindulių — 
Tiktai žemė, kurioj augam 
Persunkta krauju”.




VISUR AŠ JĄ MATAU

Visur aš ją matau
su kūdikiu ant rankos 
Apstulbusiom akim
ir padrikais plaukais — 
Gal rudenio naktis
ant vėtrų žirgo trankos — 
Gal plieno giltinė
ją vejasi laukais —

Spygliuotos pertvaros,
nei sprogstančios granatos, 
Nei kaukianti mirtis —
jos nieks nesutūrės. 
O kelias tolimas —
nė akys neužmato 
Pro dujų debesis,
per sielvarto marias.

Ir nesustos jinai
prie naujo smėlio kapo 
Ir niekam neįsmeigs
kryželio ji kuklaus —
Ir žengs ji per kapus, —
be atvangos, be kvapo — 
Ir prie širdies arčiau
mažytį savo glaus.

O juk ateis diena,
kad nebegaus patrankos 
Ir gėdos kruvinos
pasauliui bus gana — 
Aš ateitį regiu —
su kūdikiu ant rankos — 
Šviesiom, šviesiom akim
ir džiaugsmo šypsena.




VĖJAS IR VAIKAI

Jau pranašai linksmų dienų
Kas rytas lanko mus.
Ir vėjas — vėjas is kalnų
Jau beldžias į namus.

Kvatoja vėjas — žino jis,
Kad juodi medžiai bus žali, —
Pro langus skverbias, pro duris:
— Pavasaris jau netoli!

— Ei vaikai! — šaukia jis vaikus,
— Ei, susirinkite visi!
Aš tuoj nupūsiu jums takus, —
Ir žaisite basi!

O vėjau, vėjau — kaip gerai!
Koks tu, pavasari, gražus!
Paliksim langus atvirai,
Kad myli mus mažus!




SKRENDA NEGANDA JUODA...

Skrenda neganda juoda...

Žemės džiaugsmo valanda:
Ties bedugnėm plaštakėlės —
Vienadienės lauko gėlės.

Pienė pievos vidury —
Pasipūtusi — puri.
Lyg ta pienė pasipūtęs
Žaidžia pievoje vaikutis:

— Mano pienė ta papurus, —
Lankstos man žiedų kepurės.
Ir drugiai ties bedugne
Plasta, sveikina mane.

Mano saulė — visada!

Skrenda neganda juoda.

Šliaužia didelis šešėlis.—
Merkias saulė, vysta gėlės.
Sparnų viesulas šiurpus
Pienę baltąją nupūs.

O vaikutis žaidžia vis.—
Neapsakomai žavi
Žemės džiaugsmo valanda.

Skrenda neganda juoda.




KAIP ŽYDĖJIMAS VYŠNIOS

Mūsų dienos — kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, —
Tai skubėkim gyventi,
Nes prabėgs — nebegrįš jos!

Tai skubėkime džiaugtis! —
Vai, prabėgs — nebegrįš jos!
Mūsų dienos — kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.




ANKSTI RYTĄ

Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų —
Versių knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.

Žemė kryžkelėm žegnojas —
Ji keleiviam be sparnų
Pavergė dulkėtas kojas.
Aš su saule ateinu.

Anksti rytą baltos laumės 
Laimę lėmė man jaunai —
Ir išbūrė ir nulėmė
Jauna būti amžinai.

Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Savo vardą aš randu.




RUDENIO SAULĖ

Ruduo: saulė, medžiai, gėlės.
Rudenėlį myliu aš.
Ir mane pagriebęs vėjas
Kaip lapelį — neš ir neš.

Slenka debesys lyg vagys.
Susikūprine, pikti, —
Vėjas tyrlaukių nudegęs
Eina saulės pasitikt.

Vėjas rudenio pašėlęs, —
Saulė gintaro plaukais,
Didelių sparnų šėšėlis
Saulę vejasi laukais.

Bėgam rankom susikibę...
Oi, — paliko ji mane!
Ašaros gėlių sužibo,
Gyvos rudenio sapne.

— Neištrūksi, neišbėgsi, —
Švokščia žemė dusdama.
— Su manim kartu gedėsi,
Kol ateis balta žiema.




OBELYS ŽYDI

...O kadaise šventą ąžuolyną
Buvo nuodėmė kirviu paliest...
Juk ne svetima ranka sodino
Ir jaunutį daigą obelies.

Ir ne veltui skiepino senoliai
(Amžina ramybė kaulams jų!)
Medį taip mylėt — kaip tikrą brolį.
Neraškyti vaismedžių baltų.

Kiek audrų per Lietuvą nuslinko,
Su šaknim išraudamos medžius...
Bet pavasariais... kaip akiai linksma,
Kaip šviesu po žydinčius sodžius. —

Kai sukibę rankom — lyg mergaitės,
Krykštaujančios, lengvos — paplasta 
Leidžias į pakalnę obelaitės...
O palaiminta, šalie gimta!




LIETUVAI

Iš negandingų vakarų 
Audrų perkūnijų prikrauti 
Lingavo debesų laivai. 
Tada graži, graži buvai, 
Akim tyliųjų ežerų... 
Lyg eidama linelių rauti.

Dangus įkaito nuo žarų, 
Gaisravietės žėravo baisios. 
Ties vieškeliu, ties vėjuotu 
Nustebusi stovėjai tu 
Akim tyliųjų ežerų, 
Upelių kaspinais žydraisiais.

Negaila juodbėrių bėrų, 
Jaunų dienų jaunam negaila. 
Man gaila tik tavęs vienos 
Įsigalvojusios, liūdnos — 
Akim tyliųjų ežerų... 
Tavęs man begaliniai gaila

Ir tavo ašarų tyrų...
Jom dulkių vieškelio nelaistyk.
Neverk daugiau ir neliūdėk,
Kovon mane tu. palydėk
Akim tyliųjų ežerų...
Tau dovanų parnešiu laisvę.




No hay comentarios:

Publicar un comentario